„Viskas turi būti daroma žmogui ir dėl žmogaus“, –

uo įsitikinusi Jūratė Kubilienė. Ši moteris – visuomeninio rinkimų komiteto „Vieninga Plungė“ narė,dalyvauja rinkimuose į Plungės rajono savivaldybės tarybą. „Būna gyvenime akimirkų, kai visai netikėtai atsirandi tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, tarp tam tikrų žmonių, ir tada priimi likimo pasiūlytą iššūkį“, – su šypsena apsisprendimą įsilieti į visuomeninį politinį judėjimą prisimena Jūratė.

Kviečiame susipažinti su šia veiklia, iššūkių nebijančia plungiške.

– Jūrate, gal galite trumpai papasakoti apie save?

– Gimiau ir užaugau Plungėje. Po studijų sugrįžau į savo gimtą miestą, kur išlakstyti visi Oginskių parko takeliai, išbraidyti Babrungo vingiai – gyvenau Babrungo slėnio papėdėje. Šeimoje augau viena. Gal kažkas sakys, kad buvau išlepinta, bet tikrai ne. Buvau tėvų labai mylima, tačiau auklėjama griežtai. Tėvai nuolat ugdė pareigingumą ir atsakomybę, pagarbą kitiems, mokė kiekvieną darbą atlikti gerai ir būtinai iki galo. Šiandien už tai esu jiems labai dėkinga.

1990 m. baigiau 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar Senamiesčio mokykla – aut. past.). Tos pačios savybės – darbštumas, atsakomybė, tikslo siekimas – ir gebėjimai padėjo mokyklą baigti labai gerais pažymiais. Visada tyliai svajojau tapti medike, bet tiesiog pristigo ryžto, o gal ir palaikymo iš šalies. Atrodė, kur aš ten nedrąsi mažo miesto mergaičiukė… Šiandien tai atrodo tiesiog kvaila… Bet visa tai liko jau praeityje.

– Nors medike ir netapote, tačiau žmonių pasitikėjimą ir pagarbą pelnėte kitoje srityje. Kaip Jūsų gyvenime atsirado logopedija?

– Širdimi jaučiau ir norėjau dirbti tokį darbą, kur galėčiau komunikuoti su žmonėmis ir vienaip ar kitaip jiems padėti. Sužinojau, kad yra tokia specialybė – defektologija (to laikotarpio terminas) – ruošia pedagogus, dirbančius su negalią turinčiais vaikais, ir logopedus. Tiko ir patiko! Įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Konkursas buvo septyni asmenys į vieną vietą! Po penkerių studijų metų įgijau specialiojo pedagogo ir logopedo kvalifikaciją. Darbo pradžia, kaip ir daugeliui baigus studijas, nebuvo lengva. Keitėsi laikai. Griuvo ne tik sovietiniai stereotipai, sistemos – keitėsi žmonių santykiai ir pan. Aš, jauna maksimalistė specialistė, pasičiupusi diplomą, iškart pradėjau dirbti vienoje iš Plungės miesto bendrojo lavinimo mokyklų. Švietimo sistemoje atsirado pokyčių, prasidėjo specialiųjų poreikių vaikų intergracija į bendrojo lavinimo mokyklas. Pedagogai tam savotiškai prieštaravo, o tėvai to troško, tad aš atsidūriau šių naujovių sūkuryje. Buvo daug iššūkių, daug emocijų, daug išbandymų ir net ašarų. Bet visi šie išgyvenimai, ši patirtis mane sustiprino, užgrūdino ir savotiškai užaugino kaip asmenybę. Mano kaip specialiosios pedagogės ir logopedės darbo patirtis – 24 metai. Bet širdžiai mielesnė visada buvo logopedija, vaikas ir jo kalba. Tad pastaruosius dvylika metų dirbu tik logopede. Dirbu Plungės paslaugų ir švietimo pagalbos centro Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje logopede metodininke, taip pat Sveikatos ir grožio klinikoje logoterapeute.

– Esate žinoma kaip puiki specialistė. Ką Jums pačiai reiškia logopedės darbas?

– Labai myliu savo darbą, o dar labiau vaikus! Jie – mano mažieji draugai, darbo tikslas ir rezultatas! Vaikų tėvai – mano darbo bendrakeleiviai. Su šeima visada siekiu darbinio dueto ar bent dialogo. Neįsivaizduoju vaiko kalbinio rezultato be bendradarbiavimo su šeima. Dėl to vienos šeimos tampa tiesiog artimos ir savos, kitos – lieka faktiniu vienetu. Nepaisant aplinkybių, dauguma vaikų lieka mano širdyje visam gyvenimui. Dėkoju tėvams, kurie tiki manimi, mano darbu, patiki savo vaikus lavinti jų kalbą. Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad šiandien turbūt septyniems vaikams iš dešimties reikia logopedo pagalbos. Daug vaikų tiesiog nekalba iki 3–4 metų. Užsitęsia fiziologinis šveplavimas – komunikuoja sava, neaiškia kalba. Skurdus vaiko žodynas, negeba rišliai reikšti minčių, neįsisavina kalbos gramatinių kategorijų. Aktualus ir dvikalbystės aspektas, daugėja vaikų, turinčių autizmo ir kitų raidos sutrikimų. Kodėl tokia vaikų kalbinė realybė? Didžiulę įtaką daro aklas technologijų naudojimas, materialistinis vartojimas, ypatingas gyvenimo tempas, nuolatinis skubėjimas. Kiek laiko, dėmesio tėvai skiria vaikui? Kiek yra „gyvo“ bendravimo?

– Dirbti logopede turbūt nėra lengva?

– Dažnai sulaukiu tokio klausimo. Būna visaip. Bet vienareikšmiškai – įdomu! Šis darbas yra nuolatinis pažinimas ir kūryba, nes nėra vienodų vaikų, vienodų problemų ir vienodų sprendimo būdų. Meilė darbui, laikas ir atsakomybė padėti šeimai ir vaikui mane užaugino kaip specialistę. Kiekvienu atveju rezultato kokybę ir kiekybę lemia daugybė veiksnių, bet mano siekiamybė ir realybė – kiekvienam vaikui pagelbėti ir pagal esamą situaciją siekti galimo maksimalaus progreso. Kaip bebūtų, vis dėlto ne profesija yra svarbiausia, o žmogus. Kas būsi, žmogau, vien su profesine išmintimi, jei nekaupsi ir nesidalysi su kitais paprastu gerumu, dėmesiu ir meile?

– O kam yra skirtas Jūsų dėmesys ir meilė?

– Svarbiausia mano gyvenime – šeima. Visada drąsiai sakau, kad gyvenimo universitetas yra santykiai šeimoje ir dorų vaikų užauginimas Lietuvai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo sūnumis. Esu dėkinga vyrui Raimondui už šeiminį 25 metų duetą.

– Kaip dėl laisvo laiko nuo darbo? Ką mėgstate veikti atokvėpio minutę?

– Laisvalaikis? Sakyčiau, tai retorinis klausimas. Myliu darbą, tad esant laisvai akimirkai, jei į rankas paimu knygą, ji dažniausiai būna dalykinė ar metodinė. Jei randu akimirką pasėdėti prie kompiuterio, tai skubu didaktines idėjas paversti priemone vaikų kalbai lavinti. Jei renkuosi filmą, nepriklausomai nuo žanro, dažniausiai tai būna istorijos apie ypatingus, „kitokius“ vaikus auginančias šeimas. Negaliu ir nemoku sėdėti ant sukauptos patirties kelmo, turiu augti pati kaip specialistė ir auginti bei plėsti patirties mišką. Juk ir M. B. Bebrovas yra pasakęs, kad gyvenime reikia stengtis aplenkti ne kitus, o patį save.

– Užsiminėte apie patirtį. Kas lėmė Jūsų sprendimą įsijungti į „Vieningos Plungės“ veiklą?

– Būna gyvenime akimirkų, kai visai netikėtai atsirandi tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, tarp tam tikrų žmonių, ir tada priimi likimo pasiūlytą iššūkį. Taip aš atsiradau visuomeninėje organizacijoje „Vieninga Plungė“. Patikėjau ten esančių žmonių sąžiningumu, dorumu, darbštumu, idėjų ir darbų tikrumu. Dalyvauju savivaldos rinkimuose, nes man rūpi ŽMOGUS! Negali žmogus dingti sisteminėse reformose. Viskas turi būti daroma žmogui ir dėl žmogaus. Žmogus, kas jis bebūtų ir kuo jis bebūtų, privalo būti gerbiamas. Tada jis gerai jausis ir didžiuosis būdamas Lietuvos piliečiu.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Daiva GERIKIENĖ

Reneta Petrauskienė:

– Jūratė – puiki specialistė, savo profesijos žinovė. Tuo metu, kai teko su ja bendrauti, įspūdį paliko jos gebėjimas bendrauti, rodomas dėmesys. Ypač tai, kad santykis būdavo užmezgamas ne tik su vaiku, o ir su mumis, tėveliais. Jūratė gebėdavo suteikti viltį, kad viskas bus gerai. Mano sūnus Karolis – mūsų stebuklas. Nuo trejų metų lankėme užsiėmimus pas Jūratę, draugavome keletą metų. Šiandien Karolis – Vilniaus universiteto ketvirtakursis! Politikoje reikalingi tokie žmonės kaip Jūratė – dėmesys kitam, noras padėti, atidumas ir neabejingumas žavi.

Vita Sileckytė:

– Jūratę pažįstu seniai. Tai labai nuoširdus žmogus, kaip specialistė – labai stipri. Malonu, kad ji mūsų nepamiršta: susitikus visada pasiteirauja, kaip sekasi, kokiomis nuotaikomis gyvename. Pamenu, kai sūnus pas ją lankėsi, buvau nustebusi, jog labai greitai Jūratė rado su juo bendrą kalbą – ji moka prieiti prie vaikų. Tai, kad Jūratė geba išgirsti, įsiklausyti į kito nuomonę, daug pasako apie jos būdą. Tai būtų tinkamas žmogus atstovauti plungiškiams savivaldoje.

Jurgita Mikienė:

– Tai savo profesijos žinovė. Jūratė yra be galo atsakingas, geras žmogus. Vaikui buvo reikalinga logopedo pagalba, todėl kreipėmės į ją. Daug metų bendro darbo, ir pažanga matosi. Bendraujant su Jūrate kaip su specialiste galima ir pasiguosti, ir pasitarti – labai svarbu, kad neapsiribojama vien susitikimu su vaiku. Jei reikia, nebijoma pasakyti ir griežtesnio žodžio, bet tai ir nėra blogai – skatina apmąstyti situaciją, padaryti geras išvadas. Atsakomybė sau ir kitam – labai svarbi Jūratės savybė.

Aistė Einingė:

– Tik pačios geriausios mintys apie šį žmogų. Mano trimečiam sūnui labai patinka pas Jūratę lankytis. Jei einame pro šalį, kur Jūratė dirba, visada sulaukiu klausimo: „O pas mano logopedę neisim?“ Manyčiau, tai labai daug pasako apie Jūratę ne tik kaip specialistę, bet ir kaip žmogų. Ji turi kažkokį ypatingą gebėjimą prieiti prie vaiko, surasti bendrą kalbą su juo. Tai labai pagirtina ir skatina pasitikėjimą šiuo žmogumi kaip savo darbo profesionalu.

Politinė reklama, kuri bus apmokėta iš VRK „Vieninga Plungė“ rinkimų sąskaitos.