Taip jau įprasta, kad prabėgus metams apibendriname savo darbus – gerus ar blogus, apmąstome, kas įvyko taip, kaip tikėjomės, arba taip, kaip labai nenorėjome.

Kaip žinia, aš į Plungę grįžau po 34 Vilniuje praleistų metų. Beveik visa mano darbo karjera – vidaus reikalų sistemoje, todėl politika man buvo žinoma tik iš draugų ir žiniasklaidos. Plungė mane suformavo kaip laisvą žmogų, kuris bet kurioje situacijoje nebijo sakyti savo nuomonę. Drąsiai kalbėjau ir elgiausi taip, kaip galvojau, todėl sulaukdavau atsako – per tuos 23 tarnybos metus dėl mano darbo buvo pradėti 25 tarnybiniai patikrinimai, du ikiteisminiai tyrimai. Tačiau niekada nebuvau nubaustas.

Dėl įtampos ir nesutarimų man pablogėjo savijauta. Pašlijus sveikatai, teko palikti tarnybą. Bet ir išėjęs į pensiją, aktyviai viešai reiškiau savo nuomonę. Tai kažkam nepatiko, tad ilgai laukti nereikėjo: prieš mane pradėtas paskutinysis – pats nemaloniausias – ikiteisminis tyrimas, kuris po to buvo nutrauktas. Beje, jis taip pat pradėtas dėl mano nesutarimų su pačia aukščiausia valdžia.

Dar 2013 metais naujasis Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus pakvietė mane tapti šios organizacijos valdybos nariu. Per jos sueigas aktyviai reiškiausi, tad 2017 metų viduryje meras Audrius Klišonis ir L. Skierus pradėjo kalbinti, ar nenorėčiau sugrįžti į Plungę ir padėti savo gimtajam miestui. Po ilgų apmąstymų aš sutikau ir tų pačių metų gruodžio mėnesį tapau Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriumi.

Nors iš pradžių buvau priimtas labai draugiškai, bet jau nuo pirmų akimirkų supratau, kad lengva nebus, kad turėsiu įdėti daug jėgų ir pastangų, jog įgyvendinčiau pagrindinę savo misiją – kiek leidžia mano išgalės, padėti miestui. Pirmoji mintis, pavaikščiojus ar pavažinėjus dviračiu miesto šaligatviais ir gatvėmis, buvo: Dieve, kaip čia viskas apleista. Kai kada net pagalvodavau, kad nepriklausomybė į Plungę dar neatėjo…

Pagrindinės problemos atėjo netikėtai, bet gana paprastai. Supratau, kad tai, ką sakau ir darau, nebūtinai yra priimama kaip tiesa, netgi – atvirkščiai. Kadangi ateidavo sąskaitos iš „Plungės žinių“ už pateiktą informaciją, natūralu, kad pradėjau žiūrėti, kas gi ten parašyta. Buvau nustebintas ir šokiruotas, kai viename numeryje radau net 9 „jo“ nuotraukas. Vos tik pradėjau aktyviau domėtis, kaip čia yra, gavau pastabą: nesikišk, palik viską, kaip buvę. Džiaugiuosi, kad šiai dienai pavyko stabilizuoti informacijos kiekį.

Kitas labai ryškus epizodas, sukėlęs ir dabar dar keliantis aistras, buvo Babrungo gatvė. Vietoj bendrovės „Valda“ prašytų 150 000 eurų apšvietimo tinklams įrengti mums pavyko konkurso būdu paslaugą nupirkti už 95 000 ir sutaupyti daugiau nei 50 000 eurų. Esu giliai įsitikinęs, kad būtent dėl to meras visiškai prarado norą matyti mane šioje kėdėje ir stengėsi atsikratyti. Dar birželio mėnesį išsikvietęs pasiūlė paimti 6 mėnesių išeitinę kompensaciją ir savo noru palikti direktoriaus postą. Bet priežasties nepasakė. Pasvarstęs, pasitaręs su kolegomis, atsistatydinti nesutikau. Bet pagarbos merui nebeliko, juolab kad buvau viešai apkaltintas, jog nesugebu organizuoti Sporto arenos projekto.

Sporto arena plungiškiams – labai skaudama vieta. Atėjęs nežinojau visos šio projekto istorijos, todėl kreipiausi į savo pažįstamus Vilniuje, kad padėtų išjudinti arenos statybos klausimą. Gavau atsakymą: projektą būtina dalinti per pusę ir tik tada galima tikėtis teigiamo atsakymo iš Vyriausybės. Tuo pat metu su L. Skierumi nuvykome pas Vyriausybės kanclerį Algirdą Stončaitį ir gavome palaikymą. Taigi reikalus pavyko sutvarkyti. Žinojau, kad turint areną „Olimpas“ bus priimtas į LKL ir turės dosnius rėmėjus, bet meras „pasirūpino“, kad pirmiau būtų statoma ne salė, o baseinas. Man tai buvo tikras akibrokštas.

Purvinu skuduru per veidą gavau ir tada, kai tarpininkavau, kad Armėnijos ambasada surastų mums miestą, su kuriuo galėtume bendradarbiauti. Surado, tačiau meras pasirašyti partnerystės sutartį atsisakė. Jaučiausi nepatogiai, juolab kad Armėnijos ambasadorius dėl įžeidimo jau buvo pasiruošęs kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją.

Man nuo pat pradžių buvo svarbu – kad tik miestui ir žmonėms būtų geriau. Todėl stengiausi, kad baigtųsi chaosas „Plungės šilumos tinkluose“ – jog būtų atleistas senasis direktorius, įvesta tvarka ir pagaliau pradėtų mažėti kaina, nes dabar esame vieni brangiausiai mokančiųjų Lietuvoje.

Kitas mano rūpestis buvo Akademiko Adolfo Jucio progimnazija – negalėjau matyti, kad ji palikta sunykti, todėl dėjau pastangas, kad įstaiga turėtų patikimą direktorių ir ateitį. Be to, kaip pastebėjau, investicijos neretai būdavo nukreiptos ne į miesto gatves ir šaligatvius, o į tokius objektus, kurie mažai kam bus naudingi.

Turiu konstatuoti, kad laikui bėgant dirbti tapo labai sudėtinga. Netgi girdėjau, kad liberalai labai apgailestavo balsavę už mano paskyrimą direktoriumi. Iš dalies juos suprantu – tikėjosi paklusnumo, bet jo iš manęs nesulaukė. O pabaigai pasakysiu: jei norit, kad Plungėje kažkas keistųsi – rinkitės skaidriau dirbančius, visuomenės ir viešojo intereso pusėn stojančius politikus. Svarbiausia, kad kiekvienas iš jūsų atliktų savo pilietinę pareigą ir balsuotų už klestinčią Plungės ateitį.

Pagarbiai,

Gintaras Bagužis

Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius